DAVATKYTĖS MIRTIS

 

Buvo pusiaunaktis. Eulalija Davatkytė vartėsi nuo vieno šono ant kito niekaip negalėdama užmigti ir drebėjo išgirdusi menkiausią šnaresį. Vos krebžtelėjus pelei kamaroj, apmirdavo jai visos blusos ir imdavo ji pašnibždomis poterius murmėti, galvodama, kad tai žymusis kunigas – žudikas ateinąs jos nuodėmingos dūšelės.
Taip, kurgi nebijosi… Jau kurį laiką niekas kunigo anei veizėjęs, anei girdėjęs nebuvo. Ne vienas spėlioti ėmė, kad gal bus koks Liucipierius jį su savim į peklą nusitempęs kartu su velniais smalos lakti. Tik štai atrado žmonės vienądien kaimelio seniūną ažu jo tvarto, visą kraujais apsipylusį. Sakėsi nabagas, kad jį naktį kunigas – žudikas aplankęs buvo. Jis išleido naują įsakymą, kad visos davatkėlės ir kiti gyvųjų nervais mintantys parazitai turi iš jo leidimą gauti, jei nori prieš dievulį ar kokį savo kaimyną blogą žodį tarti. O jau tie, kurie visokiais burtais užsiiminėja, geriau tegu saugosi, nes artėja jų paskutinioji valanda.
Perdavė seniūnas kaimiečiams šią kunigo valią ir nusibaigė. O jau šiems taip neramu tapo…Pasidarė kaime tarsi kokia amžina Gavėnia – jokių linksmybių, jokių vakaruškų. Vengė kaimiečiai vakare koją toliau durų kelti. Dabar net ir kaimo bernai nei nemislijo naktimis pas mergas lakstyti. Visi kunigo – žudiko pasirodant bijojo. Buvo tai tarsi tyla prieš audrą…
Štai kodėl panelė Davatkytė negalėjo anei bluosto sudėti…Ne kartą su kitom bobelėm po mišių kortas mėtė, dūšias iš kapų šaukė ir kitokius biesus išdarinėjo, norėdamos sužinoti kieno sekančio galvą nuridens kunigo aštri dalgelė. Nevengė taipogi ir kitus apkalbėti, jų nelaimėmis pasidžiaugti, nors kunigo paprovijimo nebuvo gavusi.
Staiga pasigirdo deltaplano švilpimas ir kažkas nusileido ant stogo. Panelė Davatkytė nutirpo iš baimės. Ji aiškiai girdėjo žingsnius ir pažino geležimi kaustytų kunigo batų kaukšėjimą. Tik užsitraukė duknas ant galvos ir gulėjo nejudėdama, tikėdamasi likti nepastebėta. Staiga kažkas pabarbeno į langą. Davatkytė truputį praskleidė apklotus ir paveizėjo į tą pusę. Ji pamatė žaliai tamsoje švytinčias kunigo akis ir visa sudrebėjo. Tik tuomet suprato, kad išsidavė. Pasigirdo dūžtančių stiklų skambėjimas ir kunigas jau buvo viduje.
– Gal turi, ragana, norą paskutinį ? – paklausė, eidamas artyn. Davatkytei pasirodė, kad jis nusišypsojo…
Kitą rytą žmonės būriavosi prie Eulalijos trobesio. Visi jau žinojo apie kraupų jos galą. Prie velionės durų kunigas buvo prisegęs raštelį, Davatkytės krauju parašytą: “Aleliuja kunigams, mirtis antikristams”.
Nuo to laiko išnyko tame krašte bet kokios apkalbos ir raganystės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s