Tikėjimo auksas

Dedikuoju Cankutei, jei nebūtų jos klausimas: “ką jums reiškia žinojimas? ar tai tikėjimas, ar…?” – neparašyčiau dar vienos istorijos, kuri privers susimąstyti.

 

Hipių mados einančiais metais buvo populiaru keliauti, išmaišyti po Sovietų Sąjungą, kurios, berods, kraštas be galo… Ėjo rudenin, po įtemptų sesijų  8 studentai nusprendė trankytis traukiniais. Ne tik, norėjo ir protą praskalauti, paskalbti…Pailsėti nuo mokslų. Ne ne netik, girdėjo ir paslaptingą istoriją: nu ale aukso kreivais rutuliukais nusėtas atokiausias Sibiro kaimelis, kurs sakoma, jau seniai tampa nebegyvenamas… Keturios krizenančios ir 4 drąsūs vaikinai. Kiekvienas sau būsimą “nuotaką” pasiėmė patikrinimui. Na, turbūt girdėjote posakį: ” Norint pažinti žmogų, koks jis bus per visą gyvenimą, pasiimk į kelionę”. Kelionę pradėjo iš Pamaskvės. Žemėlapis naujausias. Visi šnekėjo apie auksą. Ką darys su pinigais, pardavę aukso. Pasakų papjauti iki kaklo.

Viskas gerai, tik buvo neramu vienai merginai. Paprastutė, iš provincijos.Ir nė karto nebuvo keliavusi už Maskvos. Ji ne iš lyderių, bet turėjo nepaprastą tikėjimą nelaimėse. Nors išorė tebuvo didžiulė priešingybė jos vidui. Mėgo spragsinti fotoaparatu, tarytum nujausdama, kas žino, gal paskutinė gyvenimo stotelė.. Kad Sibiras būtų pasiekiamas, prireikė keturių dienų. Išlipi visi, bet iki svajonių auksu papuošto kaimelio gana toloka. Nustebo, kad nei motociklais nei karvūžėmis neįmanoma joti, nes takeliai labai siauri. Siauri taip, kad viena vorele galima eiti. Ėjo ėjo… ir takeliai atrodo vis nauji. Paskui takeliai vėl tampa atpažįstami, lyg būtų sukę ratu. Kompasas baisiai nervuodamas rodė neteisingą rodyklę. Vienaip ir vėl antraip. Kažkaip du geologai studentai pastebėjo, kad visi medžiai krypo Šiaurėn, nors nebūdinga. Nes nuo jūros medžiai turėtų stiebti šakas link Pietų. Kompasas…blogas, palauk, duok kitą-tas pats rezultatas. Staiga merginos pastebėjo, kad nė vieno gyvio mielaus padarėlio…O čia obana kiek apstu spanguolių, bruknių, grybų nenušienautų…viskas lyg ir Dievui…Paniškai pradėjo tirtėti ir visi, lyg kažko nujausdami negero, nors taip nėra. Nieks nepuolė, nieks negąsdino….Ta provincialė, susigundydama nežinomų uogų spalva, paragavo…Ir dar, oi kaip skanu, dar dar…..Pradėjo temti protas, griuvo… Kiti trepsėdami manė, kad ji atlikdamas gamtos reikalus, matyt, ir užklydo. Vaikinai paspartino trijules paieškoti. Radusios ją gulinčią, siuntė sutartinį aidą, nusakantį skubią pagalbą. Vyrai  sumišę, bet rado išeitį – supynė iš didžiulių lapų bei šakų. Atgulė, nešė pavargę vyrai. Bloga buvo visiems, nes provincialės pulsas mažėja…   Dangus rustus pradėjo greitai temtei, nei laikrodis prašė. Rado tą namą, bet ne tas namas, kuris su auksu. Na, svarbu, palikti provincialę kaimietei, ir visa kas kita – septyni pradės ieškoti aukso… Duris atidarė Travnica (aut.past. – Sibiro žolininkė). Studentai puolė, maldaudami jos išgelbėti merdinčią. O ji plačiastrėnė neskubėdama ėjo parnešti gydomųjų šakniagumbų iš vaistažolių mažosios pirkios. Provincialę paguldė atskirai. Kiti, niurnėdami po nosim, valgė godžiai karčiąją sibirinių elnių pienišką sriubą. Travnica pastebėjo, kad jie pikti, pavydūs…kai eina kalba apie auksą. Žolininkė, nieko nesakiusi, nuėjo gydyti jauną merginą. Apsinuodijusi gausiai prakaitavo, rėkė, kūnas tąsosi į visas puses – telaukė žiniuonė, kad atpažintų ligos eigą. Vėmė, oi kartūs vaistai, vertė gerti vis tiek. Išgydytoji gerai išgirdo pagaliau prakalbančios Travnicos žodžius: -Tu išliksi gyva… -Kaip tai, aš jau pasveikau… Tylenė ir taip daugiau neprakalbo. Rytą studentai nelabai džiaugdamiesi skubino viens kita, lyg ir auksą kažkas būtų paėmęs.. Keliautojai rošėsi eiti į tą pusę, kur auksas…Tylenė Travnica: – Tik neikit, eikit priešingon pusėn. Aukso nieks nėra paėmęs. Auksas buvo, visada ir bus. Na, dar viena pacanė, pamanė jie. Pavydi pavydi, e jau senaaa. Tik pasveikstanti neturėjo jėgų ginčytis. Ji visus mylėjo, todėl ir tylėjo. Už vis labiausiai norėjosi jai grįžti su bičiuliais namo… Auksas jai nė kiek. Ji draugystę statė aukščiau.. Radę vietovę. Ja, tikrai nusėtas aukso gniužulais. Vienu mažiau, kitu dydžiu daugiau. Dar kaip saulė tviskino, vau kaip auksas žibėjo. Ir visi pajuto nenusakomą džiaugsmą, nes blizgėjo lyg  auksinių vaivorykščių pilyje.. Staiga ištroškusiems keliautojams aptemo proto pavydas, kas daugiau surinks aukso? Kišo į kišenes, kamšinėjo ten, kur vietos atsirasdavo. Ir į batus. Pavydas iddėja. Staiga pradėjo peštis. Aš pirma pamačiau, tu žioplinėji. Ne, aš buvau arčiau nei tu. Ne, žvilgsnis pirmesnis… Stumdė stumdė, vienas įkrito į kadaise buvusį šulinį, apdengtą apgaulingais lapais…Prasidėjo žvėriška medžioklė..Dvi merginos, užuot pasislėpusios urve, nugarmėjo bedugnėn…Nepastebėjo, nes slėpdamos ėjo atbulom…Du vyrai susikovė ant aštrių akmenų – nuriedėjo ir jie. Liko vienas ir dvi merginos. Maskvietė ilgai verkė, raudodama prarasto jaunikio…ir beeidama įstrigo tarp akmenų. Akmenys siauri. Akys užverktos blogai tematė…Susilaužė abiejas kojas.. Liko provincialė ir jos būsimasis. Staiga jis sakė: -Ūra, mums liko auksas, mums viskas priklauso. Vestuvių nebūtų, jei ne auksas… -Vaikine, man nerūpi nė kiek. Nereiks brangių vestuvių. Užtenka meilės, draugystės.. -Palauk, pažiūrėsiu. Jos kišenėse jo rankos grabinėjo ir nė vieno gramo aukso. Nustebęs jis stvėrė jos storo švarko atlasą: -Pakvaišai, ar ką? Staiga aukštai aukštai akmeninių kalnų viršūnėje pasirodė žmogysta… Vaikinui prasidėjo mirties agonija. Ją sukėlė aukso pavydas. Ir vienitėlei parūpo, kas ten per žmogus. Lipo lipo ir priartėjusi pamatė besišypsantį žmogų. Nustebo… Tas žmogus buvo Travnica. -Tai tu…? – Sakau, kad išliksi gyva ne todėl, kad tau nerūpėjo auksas. Gyva esi, nes tikėjai, jog išliksi gyva. Tai tikėjimo auksas. Jaunutės skruostais tekėjo karšto ašaros. Travnica siūlė: -imk auksą, nors viską imk. -Ne, aukso dar nėra paėmęs. Auksas čia buvo visada ir bus. Ar ne tap pasakėte jūs? Norint išskalbti, turėjo įprotį iškratyti rūbus iš viršaus į apačią. Kažkas iš kelioninio švarko kairiosios kišenėlės iškrito….. aukso gabalėlis.. Įdėjo Travnica. Ji tapo viena žymiausia geologe ir dėsto universitete. Sakoma, kai eina kalba link Sibiro – būtinai  pasakoja   ir apie Tikėjimo auksą širdyje.

 

Cassia

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s